Šilauogių uogienė su apelsinu

Atšalus orams pradėjau daugiau laiko sukiotis virtuvėje. Netgi atsirado minčių, ką čia žiemai pasiruošus iš uogienių departamento... O ankščiau visad sakydavau, kad gyvenime aš uogienių nevirsių ir agurkų nekonservuosiu. Galbūt tiesiog pasiilgau naminės obuolienės ar mėlynių ar braškių, nes mamos uogienės iki Londono ne taip dažnai ir atkeliauja. 
Vieną rytą, savo ūkininkų turgelyje radau šilauogių už centus pardavinėjamų ir mano uogienės planas kaip mat iškilo prieš akis. Aišku, iš kilogramo šilauogių pusę išmečiau, ne veltui taip pigiai jas pirkau. O kita pusė nuriedėjo į puodą. 
Paprasta uogiene aš nepasitenkinsiu, tad įdėjau imbiero - dėl to aštraus cinkelio ir apelsino - kad saldžią uogienę papildytų savo citrusiniu skoniu. Tik ne per daug nei vieno, nei kito. Pagrindinės vis dėl to čia - šilauogės (arba mėlynės! Jos taip pat tiks, galbūt net ir labiau).

Uogienė ne per saldi, apelsinas suteikia kažkokio naujo egzotiško skonio, o imbiero jaučiasi tik užuomina. Kitą kartą mėginčiau jo dėti daugiau, tačiau persistengti irgi nereikėtų. 
Kitą rytą buvau labai laiminga (ir truputėlį išdidi, kad pati savo uogienę išsiviriau) valgydama skrebuti su tuo gardumynu. Beje, tai gali tapti labai miela dovanėle Kaledoms. Tereikia elegantiško mažo stiklainėlio ir medžiagos skaiutelės dangteliui aprišti.

Prireiks:
500 g. šilauogių (mėlynių)
180 g. cukraus
1 apelsino
1 šaukštelio tarkuoto šviežio imbiero
žiupsnelis druskos

Nuplautas uogas sudėti į puodą, ant viršaus užtarkuoti apelsino žievelę. Tarkuoti tik patį paviršių, kadangi baltoji žievelės dalis yra karti. Išspausti to paties apelsino sultis ir pilti ant uogų kartu su cukrumi. Taip pat dėti žiupsnelį druskos. Viską užkaisti ir retkarčiais pamaišant virti apie 15 minučių. Uogienės gaunasi du maži stiklainiukai. Juos, prieš pilant uogienę, užpyliau verdančiu vandeniu, kartu su dangteliais. Atsimenu, mama visad statydavo stiklainius į karštą orkaitę, bet manau šį kartą man pakaks ir paprastesnio mikrobų šalinimo būdo.